Praėjusio šeštadienio keletą valandų praleidau vienoje gražiausių ir įdomiausių Helsinkio vietų – Siaurasaaryje. Ši nedidelė, jauki sala yra netoli miesto centro, nuo žemyninės dalies ją skiria tiltas. Tad į ją pakliūti itin paprasta. Dėl šios priežasties ji yra mėgstama tiek vietinių gyventojų, tiek turistų.
Seurasaaryje yra įsikūręs į Rumšiškes panašus liaudies muziejus po atviru dangumi, prieinamas lankytojams ištisus metus, bet kuriuo paros metu ir nemokamai. Jame, miško apsuptyje, eksponuojamos senovinės, iš visos Suomijos suvežtos, medinės trobos. Pagrindinė muziejaus dalis veikia tik vasaros metu, bet norintiems pamatyti senovines suomių trobas, tinka bet kuris metų laikas.
Beje, vasaros metu saloje veikia ir nudistų pliažas, atskirai moterims ir vyrams.
Šiltu metų laiku sala idealiai tinka jaukiems pasivaikščiojimams, ramiam pasibuvimui gamtoje, svajojimui, atsisėdus ant uolos. Saloje gyvena daugybė paukščių ir voveraičių, kurios pripratusios prie žmonių dėmesio. Tiesa, šį kartą neteko pasidžiaugti voveraičių draugija, bet viena zylutė buvo atskridusi net ant rankos.
Žiemos metu sala atrodo kiek apmirusi. Palyginus nedaug žmonių, veikė gal tik viena kavinė. Maloniai nustebino išvalyti miško takeliai, veikiantys tualetai. Nors ir būnant gamtoje, Suomijoje sunku pamiršti, kas yra civizacija ir patogumas.
Nors ir kaip mėgčiau žaliuojantį Siaurasaarį, bet žiemą jis atrodo ne ką prasčiau. Užšalusi jūra, daugybė sniego, dangaus spalva, susiliejusi su sniegu. Taip pat jaukiai atrodo ir senovinės trobos, pasislėpusios tarp pusnių (Nuotraukose matoma tik nedidelė dalis pastatų).
