1 diena. Ilga, bet nenuobodi kelionė į Majorį
Atviruko verti vaizdai, nuostabi gamta, žydra Tyrėnų jūra, ryškiaspalviai namukai, išsidėstę ant uolų, nuostabus, šviežias maistas – tokį vaizdą susidariau paskaičiusi apie Amalfio krantą. Ir žinoma, pastoviai šviečianti saulė. Balandžio viduryje vidutinė temperatūra apie +20. Man, kaip didelei Italijos gerbėjai, nekilo jokių abejonių kurią vietą pasirinkti Velykų atostogoms.
Teko skristi iki Romos, o tada persėsti į traukinį, vežantį į Salerno. Lietuviams atsirado puiki galimybė aplankyti Amalfio krantą skrendant Kaunas-Neapolis. Kita vertus, keliauti traukiniais po Italiją vienas malonumas, net nepastebėjome kaip atsidūrėme Salerno. Iš jo reikėjo susirasti autobusą, vežantį į Majorį miestelį. Tai padaryti pasirodė gana sudėtinga, nes nebuvo jokių nuorodų, kur ieškoti tos stotelės. Paklausėme gatvėje sutiktos italės, ar iš minimos stotelės važiuoja mūsų autobusas. Ji laužyta anglų kalba stengėsi paaiškinti tai, ko prašėme. Šiek tiek bijojome, kad Amalfio krante bus sudėtinga susikalbėti anglų kalba. Aptarnaujantis personalas, jaunesni žmonės daugiau ar mažiau šneka angliškai. Problemų dėl kalbos nekilo.
Autobusas atvažiavo 10 minučių vėluodamas, o tada supratome, kad neturime autobuso bilietų. Jų kaina priklausomai nuo atstumo yra 1,2 e arba 1,8 e. Vairuotojas, rūkydamas cigaretę, pasakė, kad juos reikia nusipirkti stotyje, o paklausus, ar palauks mūsų, atsakymas buvo trumpas ir aiškus: „No problem“. Nėr problemos, tai nėr: nesvarbu ar autobusas vėluoja 15 min., ar 45 min, ar išvis neatvažiuoja, ar atvažiuoja netgi 2 iš karto. Ne kartą teko įsitikinti, kad italai dėlto galvos nekvaršina ir nesinervina.
Kelionė iki Majorio truko apie 50 min. Per ją ištiko lengvas šokas pamačius, kaip kelyje elgiasi eismo dalyviai. Kelias labai siauras, vingiuotas, judėjimas labai didelis (buvo sekmadienio popietė), vienoje pusėje uolos, kitoje – nuostabi, žydra jūra, į kurią nuskristi būtų labai nesudėtinga. Įstrigo vaizdas, kaip autobusas bandė prasilenkinėti su iš priekio atvažiuojančia mašina, o tarp jų kažkokiu būdu pravažiavo motoroleris. Pirmą kartą tai šokiruoja, antrą kartą – pasibaisi, trečią kartą tai jau atrodo normalu. Jei esi su motoroleriu, visur tavo pirmenybė, gali lenkti autobusus per visas įmanomas puses, pralaviruoti tarp mašinų. Iš tiesų tai nėra taip baisu, nes didžiausias greitis apie 40 km/val., o dažnai dėl spūsčių tenka važiuoti dar lėčiau.
Gyvenome viloje Coco Palazzo. Kambariui priklausė terasa su vaizdu į jūrą. Kad patekti į vilą, reikėdavo užlipti apie 200 laiptų. Pirmas kelias dienas akys ant kaktos lipdavo, bet kai pamatai, kad šalia gyvena vyresnio amžiaus žmonės, pasidaro gėda skųstis. Vilos šeimininkas Antonijus pasirodė super draugiškas, bet neįkyrus. Pirmą vakarą gavome putojančio vyno butelį, kiekvieną rytą jis mums asmeniškai darydavo pusryčius, pats tvarkydavo kambarius, nors naktimis dirba kitą darbą. Prieš išvažuojant pridėjo karštų bandelių. Galėjome naudotis virtuve ir imti šaldytuve esantį maistą. Apgyvendinimo kaina buvo palyginus nedidelė, o gyvenome puikiomis sąlygomis.
Šiek tiek apie kainas. Šiame regione viešbučių, apartamentų kainos išties didelės. Paprastoje kavinėje neįmantrūs pietūs dviem kainuodavo apie 30-50 eurų. Pica vidutiniškai kainuoja apie 8-12 eurų. Maisto prekių kainos pasirodė irgi pakankamai didelės. Susidarė įspūdis, kad žinant itališkus atlyginimus, pragyvenimas ir patiems italams turėtų būti aukštas. Kita vertus, dažnas daržovių, vaisių gali užsiauginti savuose daržuose.
Pasirinkę viešbutį Majoryje tikrai nesuklydom, nes tai bene vienintelis miestelis, kuriame yra kelios nemažos parduotuvės (deja, maisto asortimentas nuvylė), turgus, daug kavinių, didžiausias paplūdimys Amalfio krante. Taip pat galima nemažai pavaikščioti lyguma. Paprastomis dienomis turistų labai mažai. Jame gyvena apie 5,6 tūkst gyventojų, bet gyvenimas virte verda. Dienos metu pilna lėtai vaikštinėjančių ar skubančių italų, daugybė vaikų, mašinų. Vieni su kitais sveikinasi, mojuojasi. Parduotuvės kasininkės dirba labai lėtai, nes su kiekvienu pirkėju kažką pasišneka, pajuokauja.
2 diena. Pažintis su Amalfio krantu
Nusprendėme išsinuomoti motorolerį, nes norėjosi susipažinti su apylinkėmis. Užėjome į pirmą pasitaikiusį nuomos punktą. Jame dirbantis italas labai nepatikliai klausinėjo, ar iš tiesų mano draugas moka vairuoti motorolerį, o kad įsitikintų liepė pravažiuoti gatve. Testas buvo išlaikytas. Sakė bet kam nenuomoja, prieš tai buvusiai porai pasiūlė važinėtis autobusu. Iki vakaro už 50 eurų gavome motorolerį, kurį dar reikėjo užpilti degalais. Kaina tikrai nemaža. Kiek vėliau draugas pastebėjo, kad neturi piniginės. Paaiškėjo, kad ją paliko nuomos punkte, teko grįžti atgal. Italas liepė atidaryti piniginę, perskaičiuoti, ar tikrai joje yra visi pinigai. Išties sąžiningas žmogus.
Nuvažiavome iki Amalfio miestelio. Buvo pirmadienis, bet labai sunkiai radome kur palikti motorolerį. Visos mokamos ir nemokamos vietos buvo užimtos. Nežinau ką reikėtų daryti su mašina, jei net tokiai mažai transporto priemonei vietą radome labai sunkiai.
Vėliau važiavome link viršaus, nuvažiavome iki Pianillo. Oras buvo labai geras, apie +20 laipsnių, bet kylant į viršų darėsi vis vėsiau. Man didžiausią įspūdį paliko, kalnų viršūnėmis plaukiantys debesys. Jaučiausi kaip vaikas, norintis kuo arčiau prie jų privažiuoti.
Pats važiavimas nebuvo labai sudėtingas ar baisus. Išgirdus autobuso signalą, supranti, kad tuoj iš posūkio privažiuos autobusas ir reikia pristabdyti, kad su juo nesusidurtume. Pasirodo autobusu baisiau važiuoti, nei motoroleriu. Jis pati geriausia susisiekimo priemonė šioje vietovėje. Matyt ir saugi, nes ne kartą matėme, kaip už ar prieš vairuotoją sėdi vaikai be šalmų, netgi šuniukai.
Per Minorį nuvažiavome į Majoriui priklausiančią IX a pradėtą statyti San Nicolo pilį-tvirtovę (Castello di San Nicola de Thoro-Plano), iš kurios dabar belikę beveik tik griūvėsiai. Iki jos reikėjo lipti apie 700 stačių laiptelių. Kai iššūkis buvo įveiktas, mus pasitiko būrys kačių ir pilies prižiūrėtojas – labai mielas senučiukas italas, kalbantis itališkai ir kelis žodžius angliškai. Italų kalba papasakojo tvirtovės istoriją, aprodė atstatyto bokšto kambarius. Neįtikėtina, bet beveik viską supratome ką jis pasakojo, nors italų kalbos nemokame. Liepė užlipti ant aukščiausios pilies vietos, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas. Dar stebėjo, kad tikrai iki tos vietos nueitume. Įėjimas buvo nemokamas, bet buvome paprašyti palikti keletą eurų pilies rekonstrukcijos darbams.
Beje, per savaitę paglosčiau daugybę katinų. Mačiau jų daugybę, didelė dalis turėjo pavadėlius. Beveik visi jie be galo draugiški, tik ir laukia kol bus švelniai paniurkyti. Mano draugas turėjo kitą „sritį“ – mažučius driežiukus, kurių visur knibždėte knibžda.
3 diena. Išsvajotoji ir šiek tiek nuvylusi Kaprio sala
Kol dar buvome kupini jėgų, pasirinkome plaukti į Kaprio salą. Kelionė pirmyn atgal Majoris-Kapris kainavo po 35 eurus. Apie Kaprį buvau daug skaičiusi, girdėjusi gerų atsiliepimų. Turėjau blogą nuojautą, kad sala, tituluojama rojaus sodu žemėje, ims ir nuvils. Iš dalies taip ir nutiko.
Didžiausią įspūdį paliko plaukimas į pačią salą. Kelto kapitonas tikrai pasistengė parodyti gražiausius Kaprio krantus, kuriuose matėsi įspūdinga salos gamta, buvome priplaukę prie Mėlynosios grotos, plaukėme ir po nuostabaus grožio Faraglioni uolos plyšį. Visi keleiviai plojo atsistoję, nes tikrai nuostabus jausmas jį perplaukti.
Išlipome Marina Grande uoste. Jis palieka ne patį geriausia įspūdį. Jaučiamas chaosas, daugybė turistų, kavinių, suvenyrų parduotuvių. Šalia esančioje stotyje nusipirkome funikulieriaus bilietus į Kaprio miestą. Kaina į vieną pusę 1,8 e. Su draugu pajuokavome, kada ateis laikas, kai turistų skaičius Kauno Žaliakalnio funikulieriuje bus toks kaip ir Kapryje. Žinoma, kad niekada. Kita vertus, turistų kiekis Kapryje buvo tikrai per didelis, nors buvome ir ne pagrindinio sezono metu.
Atvažiavę patraukėme į Augustino sodą (Giardini di Augustino). Didžiausią įspūdį paliko vaizdas į Faraglioni uolas. Via krupp takas keletą metų uždarytas, gėlynai iki galo nesužydėję, bet dėl nuostabaus atsiveriančio vaizdo į Tyrėnų jūrą, apsilankyti buvo tikrai verta.
Pavaikščioję siauriomis Kaprio gatvelėmis, nusprendėme grįžti į Marina Grande uostą. Ten susiradome neblogą vietą papietauti, nors ir nesimatė TripAdviser lipduko. Užsisakiau Ravioli capresi su Permezano ir Kačiotos sūrio įdaru,patiekiamu su pomidorų ir bazilikų padažu. Užsisakyti vyno buvo ne pati geriausia idėja, nes vietoj butelio atnešė ąsotį, kurio tikrai nepavyko išgerti.
Supratę, kad daug laiko neturime, patraukėme į autobusų stotį. Žmonių buvo labai daug, o autobusiukai važinėja nors ir gana dažnai, bet būna labai perpildyti. Matyt vyno padaryta įtaka, nusprendėme važiuoti į Anakaprį su taksi. Už nedidelį atstumą sumokėjome 25 eurus, bet galėjome mėgautis gražiais Kaprio vaizdais važiuodami kabrioletu.
Anakapryje patraukėme į San Mišelės vilą. Ji buvo pagrindinė vieta, kurią norėjau aplankyti saloje, todėl negaila buvo ir 7 eurų už įėjimą. Viloje gyveno švedų rašytojas Akselis Miuntė, parašęs garsiausią savo kūrinį „Knyga apie San Mikelę“. Vila žavi panoraminiais vaizdais, skulptūromis, o joje žydintys gėlynai išties įspūdinti: gėlės bene visų įmanomų spalvų. Nuo vieno rožių krūmo tiesiog negalėjau atsitraukti. Prisirinkau nukritusių rožių žiedlapių – jie vienintelis suvenyras iš Kaprio salos.
Netoli vilos pamatėme krėslinius keltuvus, kuriais galima patekti ant aukščiausio salos taško – Monte Solaro. Aš garsiai pasidžiaugiau, kad laiko turime labai mažai ir nebereikės sėdėti vienai pačiai lynu tempiamoje kėdeje. Manau nuostabūs vaizdai būtų sumažinę mano baimes, bet teks palikti tai kitam apsilankymui.
Atgal važiavome autobusu. Bilietus nusipirkome iš vairuotojo, atsisėsti nebuvo kur, bet nuvažiavome labai greitai, bet pasirodo, kad autobuso galinė stotelė yra ne Marina Grande, o Kaprio centras. Teko vėl važiuoti funikulieriumi. Sėkmingai susiradome savo keltą ir išplaukėme iš šios nuostabios salos. Gero pusdienio užtenka tik paviršutiniškam salos apžiūrėjimui, idealiausia būtų apsistoti bent vienai nakčiai, kad pajusti Kaprio dvasią.