Spalvotoji ir nepakartojama Italijos Amalfio pakrantė (II dalis)

4diena. Rojus Žemėje – Ravelo

Šios dienos planai – aplankyti Ravelo. Būtų tikra nuodėmė, atostogaujant Amalfio krante, neaplankyti šio nuostabaus miestelio giliai kalnuose. Važiavome iki Amalfio, o nuo jo iki Ravelo. Atstumai tarp šių miestelių labai nedideli, bet daug laiko užima autobuso laukimas, kuris dažniausiai važiuoja tik kartą per valandą.
Beveik kiekvienoje Ravelo gatvelėje yra ką fotografuoti, iš visų pusių atsiveriantys jūros arba kalnų vaizdai fotoaparatą įdarbina visu pajėgumu.

Be galo gražūs keraminiai indai

 

Namo spalva ideliai susilieja su kraštovaizdžiu

Iš pradžių apsilankėme viloje The Gardens of Villa Cimbrone. Įėjimas kainavo 7 eurus. Šiuo metu vila priklauso viešbučiui, bet jos teritorija atvira lankytojams. Vilos atsiradimas siejamas su XI am, bet ji ir sodai renovuoti XX am pr. anglų didiko Grimthorpo. Joje lankėsi tokios įžimybės kaip Greta Garbo, Virginia Woolf, Winston Churchill.
Teigiama, kad iš jos atsiveria bene gražiausi vaizdai visoje Italijoje. Negaliu to patvirtinti, nes nesu aplankiusi visų gražiausių Italijos vietų, bet tai, ką mačiau šioje viloje, buvo nuostabu. Geriausias vaizdas atsiveria iš Begalybės terasos (Terrazza dell’Infinito), apsuptos XVIII a. marmuro biustais, kurie tik dar labiau išryškina dangaus ir jūros vienybę. Pasakiškas vaizdas, nors ir buvo šiek tiek apsiniaukę. Vien dėl jo buvo verta važiuoti į Amalfio krantą. Taip pat ne ką mažiau akis džiugina ir didžiulis sodas, kuriame ne tik žydi gausybė gėlių, bet ir stovi mažos šventyklos, statulos. Nors buvome viloje apie vidurdienį, bet žmonių nebuvo itin daug, kas maloniai nustebino. Todėl labai nesinorėjo išeiti iš šios kvapą gniaužiančios vietos.

Begalybės terasa

 

Vilos Cimbrone sodas

Antroji vila, kurią aplankėme – Villa Rufollo. Įėjimas taip pat 7 eurai. Joje vyksta garsusis Ravelo vasaros muzikos festivalis. Turėtų būti nuostabus jausmas klausytis klasikinės muzikos kalnų, jūros ir gausybės gėlių fone. Apie šią vilą galima kalbėti daug ir ilgai, bet čia yra tas atvejis, kai užtenka pamatyti vaizdą ir kalbų nebereikia. Prieš važiuodama žiūrėjau nuotraukas darytas iš šios vilos, tiksliau atvirutes, ir norėjau įsitikinti, ar ir realybėje viskas atrodo taip įspūdingai. Tikrai taip. Nežinau kiek ilgai stovėjau virš gėlyno ir grožėjausi pasakišku vaizdu.

Šis vaizdas mane pakerėjo

 

Iš šio sodo nesinorėjo išeiti…

Kad ir kaip nesinorėtų, visada tenka grįžti į realybę. O ji buvo ne tokia įspūdinga. Turiu omeny, užėjome į vieną pagrindinių Ravelo užkandinių. Maistas buvo labai prastas, juokingiausia buvo, kad draugas užsisakė mėsainį. Bulvytės fri, mėsa buvo paninyje. Skonis buvo žiaurus, visos dalys buvo labai sausos. Na, žodžiu, likom kažko nesupratę. Ir kas blogiausia, kad tokiose vietose, visada bus lankytojų, nesvarbu, kad maistas prastas.
Maistas, nei netikėtai užklupęs lietus nuotaikos nesugadino. Vilų vaizdai paliko be galo teigiamą įspūdį.

5, 6 dienos. Garsusis Amalfis ir jo ramesnieji kaimynai – Atranis, Minoris

Amalfio vaizdas nuo jūros pusės

 

Amalfis

 

Daugybė turistinių autobusų

 

Amalfio katedra

 

Amalfio suvenyrų parduotuvėlės

Per šias dienas apsilankėme šalia Majorio esančiuose miesteliuose – Amalfyje, Atranyje ir Minoryje. Garsusis Amalfis ir antrą kartą šiek tiek nuvylė. Nors ir keliavome ne pagrindinio sezono metu, bet turistų kiekis be proto didelis. Pats miestelis labai mažas, bet ant kiekvieno kampo gausybė pigiai atrodančių suvenyrų parduotuvių, kuriuose prekystaliai geltonuoja nuo citrinų likerio Limoncello, citrininiai muiliukai, saldainiai, šokoladai ir viskas, ką įmanoma pagaminti iš citrinų. Tiesa, vaizdas nuo jūros atsiveria išties neblogas. Ant kalvos išsidęstę viešbučiai, gyvenamieji namai traukia akį skirtingu koloritu, architektūra. Toks itališkas chaosas, kuris negali nežavėti. Mes nusprendėme pabėgti nuo turistų šurmulio ir eidami pagrindine gatve į viršų, pasukome link Valle delle Ferriere. Tai įdomus pasivaikščiojimo takas po kalnus, kuriame atsiveria nuostabūs vaizdai, citrinų plantacijos, Viduramžių laikų griuvėsiai ir dėmesį prikaustantys nedideli kriokliukai. Kadangi nebuvome pasiruošę tokiam haikinimui, į vieną pusę ėjome daugmaž valandą ir nusprendėme, kad laikas grįžti atgal. Pagrindinio kroklio taip ir nepriėjome, bet ir be jo gražių vaizdų užteko.

Vienas iš Valle de Ferriere kriokliukų

Išvažiuoti iš Amalfio buvo labai sudėtinga. Autobusai važiuoja kas valandą ir neretai jie vėluoja. Dažniausiai jie būna pilni, daugeliui tenka stovėti. Kelių kilometrų atstumą važiuodavom ilgai ir nuobodžiai, nes kelyje dažniausiai būdavo spūstys. Kas blogiausia, kad šiame kelyje nėra kelkraščio, jau nekalbu apie šaligatvius. Pėsčiomis eiti tikrai nesinorėdavo, kai kelias ir taip labai siauras, o eismas didelis ir visi važiuoja kaip nori. Žmonių, einančių keliu, tikrai būdavo, bet nežinau koks malonumas, kai už keliolikos centimetrų važiuoja autobusas. Amalfio krante jautėmės savotiškai įkalinti, labai daug laiko sugaišdavom belaukdami ar važiuodami autobusu.

Vakarėjantis Atranis

Atranyje teko valandą laukti autobuso. Per tą laiką vaikščiojom pajūriu, aplinkinėm gatvėlėm. Taip nutiko, kad autobusą pražiopsojom, nes jis atvažiavo gal porą minučių anksčiau ir tiesioj iš panosės nuvažiavo. Tada man kilo idėja, jog tuos kelis kilometrus galime grįžti susitranzavę kokį automobilį. Iš patirties žinome, kad lengviau tai daryti sekasi merginoms. Mano draugas pasitraukė šiek tiek nuošaliau, o aš optimistiškai nusiteikusi stovėjau iškelta ranka. Deja, ranka greitai nusviro iš nevilties, nes niekas nestojo.. Vieni pamojuodavo, nusiųsdavo oro bučinukus, akį pamerkdavo, bet niekas nesustojo. Buvo labai pikta, kad negi italams sunku sustoti ir pavežti du pakeleivius. Gal mes atrodėm, kaip Italijos mafijos atstovai? Ar pas juos nėra priimta stabdyti automobilius? Šie klausimai taip ir liko neatsakyti, o mums teko dar valandą laukti autobuso.
Apskritai, autobusų vairuotojai yra tarsi kažkokia atskira kasta Amalfyje. Jie tarsi dievai (o taip, kai kurie atrodo tiesiog dieviškai…), į kuriuos žiūri ir lauki kada jie parūkys, išsikalbės su kolegomis ir teiksis sėstis į autobusą. Jei pokalbis labai įdomus, galima pradėti važiuoti ir keliomis minutėmis vėliau. Taip pat labai įdomu stėbėti, kai kelyje prasilenkinėdami, jie dar sugėba pasisveikinti, numesti kokią frazę vieni kitiems ir visada su plačia šypsena veide.

Atranis pasirodė labai mažas, ramus miestelis. Toks jausmas, kad esu ne realioje vietoje, o stoviu tarp spektaklio dekoracijų. Laikas čia sustojęs, o kiekvienas pastatas, kiekviena detalė turi savo istoriją. Fotografijos mėgėjai čia turės ką veikti. Ypač efektingai atrodo X a statyta bažnyčia, į kurią veda statūs laiptai, o bažnyčios bokšte pakabintas didžiulis laikrodis. Bažnyčia tobulai susilieja su kvadratine Umberto aikšte. Po tiltu, per kurį eina pagrindinis kelias, pastatyti žmonių būstai, t. y. kelias eina ant namų stogo. Įspūdinga. Visgi pasidžiaugėm, kad neapsistojom šiame miestelyje, nes vakare paprasčiausiai nėbūtų ką veikti, nėmatėm ir maisto prekių parduotuvės.

Primena spektaklio dekoracijas

 

Atrodo, kad Atranyje yra sustojęs laikas

 

Antrame plane šiek tiek itališkos romantikos

 

Čia kažkas gyvena

Minoris taip pat pasirodė jaukus, turintis nemažai kavinių, bet palyginus nuobodokas ir mažai veiklos turintis miestelis. Jame verta apsilankyti kepykloje „Pasticceria Sal De Riso“. Tiesa, mes buvome į ją tik užėję – desertų pasirinkimas labai didelis. Joje galima gauti ir gluten-free desertų. Deja, nenorėjome valandą laukti autobuso, tad teko su dideliu liūdesiu išeiti iš šios vietos.

Minorio aikštė

7 diena Pasakų miestelis – Positano

Kadangi autobusų transportu buvome labai nusivylę, nusprendėme į Positano plaukti su keltu. Šį kartą nenusivylėme, nes nuplaukėme tikrai greitai ir patogiai. Amalfyje vandens transportas yra turbūt pats geriausias ir greičiausias.
Man asmeniškai Positano ir Ravelo pasirodė patys gražiausi Amalfio kranto miesteliai. Ant kalvos išsidėstę ryškiaspalviai nameliai tiesiog užgniaužia kvapą. Taip pat akį traukia didžiulė Santa Maria Assunto bažnyčia, esanti Positano centre, daugybė suvenyrų, rūbų ir keramikos indų būtikų, pakankamai didelis Marina Grande paplūdimys. Nepaisant didelio turistų skaičiaus, visiškai nesinorėjo išvažiuoti iš Positano. Jo grožis tiesiog užburia ir nenori paleisti.

 

Atplaukiame į Positano

 

Tuoj įkelsime koją į pasakų miestelį

 

Spalvingasis Positano

 

Positano iš aukščiau

 

Positano gatvelė

 

Išmintingo žvilgsnio katinas

8 diena. Arrivederci Italia

Kažkurią dieną buvome nuvažiavę į Salerno. Šis miestas pakankamai didelis, bet pasirodė labai neįspūdingas. Šalia esantis Vietri sul Mare pasirodė labai gražus, gyvas miestelis, bet jo aplankyti nebespėjome, tik matėme pravažiuodami. Savaitė pralėkė labai greitai ir atrodo liko nemažai vietų, kurioms nebeužteko laiko. Jis Italijoje teka sava vaga, viskas vyksta daug lėčiau, niekas per daug neskuba. Grįždami užsukome į Romą. Į di Trevi fontaną įmetėme centų, kad tikrai sugrįžtume į Italiją. Šis prietaras visada pildosi – žinau iš patirties.
Nuvykus į svetimą šalį, miestą, visada pagalvoju, o jeigu man reiktų šioje vietoje gyventi. Atsakymas būtų – ne. Pabūti turiste šiame regione, išties verta, bet gyvenimas ilgesnį laiką būtų sudėtingas. Gausybė turistų, tik vienas siauras pagrindinis kelias, labai išvargintų kasdienis vaikščiojimas uolomis, šlaitais. Taip pat atbaidytų didelės maisto prekių, degalų kainos. Kita vertus, visi šie minusai nublanksta prieš unikalią gamtą, architektūrą, šiltą klimatą ir žavius italus.

Parašykite komentarą